Šiais metais švenčiame ypatingą jubiliejų - Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui sukanka 150 metų. Visai nenuostabu, kad Čiurlionis dažnai pavadinamas svarbiausiu menininku Lietuvos istorijoje. Ši asmenybė sujungia didžiulį talentą, galingą vaizduotę, aistrą pažinti ir, žinoma, lietuvišką melancholiją.

Čiurlionio galią patvirtina ir tai, kad savo genialius darbus, trinančius ribas tarp skirtingų meno formų, jis suspėjo sukurti per labai trumpą (per trumpą!) gyvenimą. Toks jausmas, kad kūrybinių jėgų ir polėkio jis turėjo paprasčiausiai per daug.

Čiurlionį galima pavadinti sinestetu. Tai reiškia, kad muziką jis matydavo kaip spalvas, o spalvas girdėdavo kaip muziką. Atskiros meno disciplinos jam net nelabai ir egzistavo: savo tapybą jis vadindavo sonatomis, preliudais, fugomis – muzikiniais terminais. Atrodo, kad būtent toks ribų trynimas ir yra tai, kuo Čiurlionis mus labiausiai traukia. Ne forma ir ne technika, o lakios vaizduotės ir gilios minties galia, įstabios formos, spalvos ir simbolių harmonija.

Šiuolaikiniame pasaulyje kiek per lengva ranka svaidomės skambiais epitetais, tokiais kaip revoliucinis, viską keičiantis ir t. t. O štai Čiurlionis jų iš tikrųjų nusipelnė. Nepaminint jo vardo, meno istorikams sunku būtų kalbėti apie Europos modernizmo tapybą. Modernus jis visų pirma savo pasaulietiškumu. Čiurlionis įkvėpimo sėmėsi iš daugybės šaltinių. Nuo Rytų kultūrų iki tradicinio meno. Kažkokiu stebuklingu būdu savo darbuose jis sugebėjo sujungti įvairių civilizacijų simbolius, mitologinius ir religinius motyvus ir paversti juos kažkuo savitu, unikaliu.

Ir vis dėlto, nepaisant Čiurlionio pasaulietiškumo, svarbiausiu jo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu galima vadinti Lietuvą. Jis aktyviai užrašinėjo ir harmonizavo liaudies dainas, tyrinėjo jas, naudojo jų motyvus savo kūryboje. Jo dailės kūriniuose pilna tėvynės gamtovaizdžių, lietuvių mitologijos ir liaudies meno motyvų, labai lengvai atpažįstamų kiekvienam lietuviui. Čiurlionis aktyviai įsitraukė ir į tautinio atgimimo judėjimą. Jis buvo vienas iš Lietuvos dailininkų draugijos lyderių ir pirmųjų lietuvių dailininkų parodų organizatorius.

Daugeliu aspektų Čiurlionį galime vadinti pirmuoju moderniu lietuviu. Jame tilpo ir tūkstantmečiuose simboliuose bei archetipuose užkoduotas lietuviškumas, ir platus žvilgsnis į visą pasaulį, gebėjimas semtis įkvėpimo iš įvairių šaltinių, ambicija sukurti šį tą universalaus, neturinčio sienų. Jo menas – apie aukštesnius, kilnesnius, visuotinesnius dalykus, apie gyvenimo didingumą, jo prasmes ir paslaptis. Kitaip tariant, apie paieškas, kurioms mes visi pasmerkti.

Artėjant 150-osioms gimimo metinėms, Čiurlionį galime švęsti kaip lietuviškąjį genijų, taip savotiškai jį savindamiesi. Tačiau tai juk būtų neišbaigtas, nepakankamas jo paveikslas. Čiurlionį verčiau švęsti kaip modernios Lietuvos pradžios simbolį. Kaip žmogų, kuris savo gyvenimu ragino ne apsistatyti sienomis, o svajoti, drąsiai ir išdidžiai dalytis savo vizijomis.

Taip neteisinga, kad dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Čiurlionis buvo ilgam išnykęs iš Europos menų gyvenimo ir tvirtai neįaugo į Vakarų moderniojo meno istoriją. 150-osios jo gimimo metinės – ne tik proga, bet ir pareiga atskleisti jo kūrybos ir asmenybės genialumą, unikalumą, padėti žmonėms visame pasaulyje atrasti ir jo darbus.

Programos vizija