Undinių chorai, mistinė atmosfera, ambicinga vizija – jei lemtis nebūtų norėjusi kitaip, galbūt šiandien, švęsdami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-metį, vadintume jį ir pirmosios ar vienos pirmųjų lietuviškų operų autoriumi, rašoma „Operomanijos“ ir NOA festivalio organizatorių parengtoje publikacijoje.

Tačiau M. K. Čiurlionio ir Sofijos „Jūratė“ liko tik vizija, iš kurios surinktų nuotrupų – minčių, eskizų, užuominų ir istorinės atminties, – gimsta 21 a. kūrėjų „įsivaizduota“ „Jūratė“ – nesukurtoji M. K. Čiurlionio opera.

Iš tokių fragmentų sudurstytas ir šis pokalbis su operos istoriniu konsultantu Roku Zubovu, kompozitoriais Mantautu Krukausku, Mykolu Natalevičiumi, Arvydu Malciu, dirigentu Karoliu Variakoju, libreto autoriumi Juliumi Keleru, būsimąja Jūrate Lauryna Bendžiūnaite ir režisiere Gintare Radvilavičiūte, kuriuo kviečiama pažinti įsivaizduotą „Jūratės“ pasaulį.

– Rokai, ką mes žinome apie M. K. Čiurlionio ir Sofijos „Jūratės“ viziją?

R. Zubovas: Kada 1906 m. sausio mėnesį laiške broliui Povilui M. K. Čiurlionis parašė savo garsiąją, dažnai cituojamą frazę: „Esu pasiryžęs savo visus buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos, planuoju parašyti lietuvišką operą“, jis labai tiksliai suformulavo, kad operos žanras – tai tarsi kultūros vizitinė kortelė. Operoje į vienumą susilieja visos kultūros raiškos – muzika, dailė ir literatūra.

Po beveik dvejų metų sutikus jauną rašytoją Sofiją Kymantaitę, jau kurį laiką puoselėta svajonė tapo realia užduotimi. 1908 m. vasara ir ruduo buvo laikas, kada opera buvo svarbiausias tuo metu sužadėtinių bendras kūrybinis darbas. Tikrai žinome, kad Sofija sukūrė operos libretą, vadinasi, siužetinis operos stuburas buvo pilnai išpręstas.

M. K. Čiurlionis kūrė scenografijų eskizus, o Peterburge, gavęs Sofijos atsiųstą libretą, savo laiškuose jau komentavo, kaip jis įsivaizduoja operos pradžią, undinių chorą, Jūratės muzikinės medžiagos prigimtį ir kitas muzikines detales. Iš laiškų Sofijai taip pat žinome, kad M. K. Čiurlionis jokiu būdu nenorėjo savo pastangų „įvilkti“ į esamas ribotas galimybes, norėjo sukurti operą, kurią būtų galima statyti bet kuriame pasaulio operos teatre. Deja, viskas ir liko tame svajonių ir konkretėjančių vizijų lygmenyje.

Todėl gali kilti labai natūralus klausimas: kodėl sustojo procesas? Atsakymas, deja, labai kasdieniškai paprastas... Abu jaunavedžiai labai gerai suprato, kad turi praeiti dar labai daug laiko, kol Lietuvoje užaugs pajėgos, galinčios įgyvendinti tokį sumanymą. O taip pat abu labai gerai suprato, kad reikia įgyvendinti labai konkrečius bazinius lietuviškos tapatybės ir lietuviškos kultūros pagrindų kūrimo darbus. Todėl 1909 m. prioritetu tapo knygos „Lietuvoje“ rašymas. O tada, deja, įvyko persitempimas ir kūrybiniai darbai nutrūko.

– Tais pačiais 1906 m. pastatoma pirmąja nacionaline lietuvių opera tapusi Miko Petrausko „Birutė“. Ar toks datų sutapimas atsitiktinis, ar galima spėti, kad poreikis ir idėja kurti nacionalinę operą tuo metu plačiai sklandė daugelio kūrėjų galvose?

R. Zubovas: Manau, kad daugelis kūrėjų suprato, kad opera – tai kultūros prisistatymo vizitinė kortelė. M. Petrauskas pasirinko praktišką kelią: sukūrė kūrinį esamoms pajėgoms. M. K. Čiurlionis liko ištikimas savo idealistiniams siekiams: norėjo sukurti operą, vertą bet kurios pasaulio scenos.

– Ką tau asmeniškai, kaip M. K. Čiurlionio giminaičiui, reiškia tai, jog po daugiau nei 100 metų jau visai kita kūrėjų karta pabandė taip ir nesukurtą „Jūratę“ „įsivaizduoti“?

R. Zubovas: Visi šie metai man, kaip M. K. Čiurlionio giminaičiui, bet taip pat ir kaip žmogui, jau keturiasdešimt metų užsiimančiam M. K. Čiurlionio kūrybos puoselėjimu ir sklaida, yra nepaprastai galingo proveržio metai. Pirmą kartą taip plačiai ir garsiai skamba M. K. Čiurlionio vardas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Be jokios abejonės, man tai – nepaprastai reikšmingo išsipildymo laikas. Pasijutau pagerbtas, kad buvau pakviestas prisidėti prie įsivaizduojamos operos komandos.

Man atrodo, kad buvo pasirinktas teisingas kelias – suburti menininkų komandą idėjai vystyti ir įgyvendinti, taip siekiant ne perduoti kažkam atlikti Konstantino ir Sofijos idėją, o bendromis jėgomis prikelti gyvenimui mūsų kultūros grindėjų sumanymą.

Manau, kad taip pat labai teisingas pirminis pasirinkimas necituoti tiesiogiai kitų Konstantino ir Sofijos kūrinių, o pažvelgti į visą reikalą iš 21 a. perspektyvos, net pamėginti įtraukti į kūrybinį procesą dirbtinį intelektą. Tokiu būdu turime šiandienos vaizduotės ir kūrybos vaisių, įkvėptą mūsų kultūrinio atbudimo 20 a. pradžioje pirmeivių. Man atrodo, kad per tokias šiandienos kūrėjų pastangas ir per tokią jų šiandienos kūrybą Sofijos ir Konstantino dvasia ir palikimas išlieka įkvepiantis ir gyvybingas.

– Kas iš to, ką išgirsime įsivaizduojamoje „Jūratėje“, atklysta iš M. K. Čiurlionio, o kas jūsų „įsivaizduota“?

M. Natalevičius: Daugiausia autentiškos M. K. Čiurlionio medžiagos panaudojome ne muzikiniams dalykams, kadangi pačios „Jūratės“ muzikos išlikę labai mažai. Žinoma tik tiek, kad galbūt Fuga b-moll galėjusi būti „Jūratės“ pradžia. Todėl iš esmės visa muzikinė „Jūratės“ medžiaga yra „įsivaizduota“, tačiau pasitelkiant M. K. Čiurlionio kūrinius.

M. Krukauskas: Rėmėmės M. K. Čiurlionio mintimis ir vaizdiniais, kurie užfiksuoti jo laiškuose. Buvome konsultuojami R. Zubovo. Naudojome dirbtinio intelekto modelį, sukurtą matematiko ir muziko-mėgėjo Martino Malandro iš universiteto Teksase, JAV, teikdami jam muzikines užklausas, kurios rėmėsi tiek vėlyvąja M. K. Čiurlionio kūryba, tiek mūsų idėjomis. Gautą medžiagą redagavome ir pritaikėme poeto Juliaus Kelero sukurtam tekstui.

M. K. Čiurlionis šiame kūrinyje – tai jo mintys, stiliaus, ritmikos, harmonijos bruožai, kai kur gal net citatos, remiantis būtent vėlyvąja fortepijonine kūryba. Ją pasirinkome, kadangi tuo metu, kuomet M. K. Čiurlionis galvojo apie operą, jo stilius buvo toks.

Kita vertus, mes galvojame, kad, jeigu M. K. Čiurlionis būtų turėjęs galimybę kurti ilgiau, jo stilius nebūtinai būtų išlikęs toks pats. Galbūt, jei M. K. Čiurlionio likimas nebūtų buvęs toks tragiškas, jo kūryba būtų pajudėjusi labai įdomiomis kryptimis. Užtat nevengėme rezultato paaštrinti, pafantazuoti, kur jo kūryba galėjo nukrypti, jeigu jis iš tikrųjų būtų operą parašęs.

– Mykolai, Mantautai, su dirbtiniu intelektu dirbote judu. Daug kalbame apie itin spartų jo vystymąsi, tačiau su kokiu dirbtinio intelekto ribotumu susidūrėte?

M. Natalevičius: Svarbu paminėti, kad dirbtinio intelekto modelį atsinešė būtent Mantautas, kuris jau buvo jį naudojęs kituose kūriniuose. Pirmųjų muzikinių susitikimų metu jis mane instruktavo, kaip tuo modeliu naudotis, kaip gimsta geriausi muzikiniai rezultatai. Pats, bedėstydamas elektroninės muzikos paskaitas, esu turėjęs įvairių susidūrimų su paprastesniais modeliais.

Viena vertus, stulbina tų modelių, o ir mūsų naudoto, nenuspėjamumas. Jis yra tiek pozityvus, tiek erzinantis. Kadangi dirbtinio intelekto modelių atsiradę labai daug, o žmonės diskutuoja, kaip tai pakeis mūsų gyvenimą, ar pakeis, dažnai susiduriame su paviršutinišku požiūriu, kad pasitelkus dirbtinį intelektą viskas turėtų vykti žymiai greičiau. Daugelyje sričių tos pagalbos iš tikrųjų galima gauti labai daug, tačiau muzikos atveju tai negalioja.

Darbas su dirbtiniu intelektu visiškai nepagreitino mūsų kūrybos proceso. Procesas priminė disputą su kolega. Duodi jam užklausą ir niekada nežinai, ką gausi. Tai, viena vertus, verčia daug ką išbandyti, bet, kita vertus, kartais duoda netikėtų pasiūlymų, gali praplėsti ribas, vaizduotę, kuri mums kartais duoda tik pažįstamus variantus. Dirbtinis intelektas gali pasiūlyti kažką stulbinančio, keisto, tai, ko visai nesitiki.

M. Krukauskas: Tai, kaip mes naudojome dirbtinį intelektą, nebuvo tiesiog mygtuko paspaudimas. Kaip Mykolas jau minėjo, viskas buvo panašiau į diskusiją, kuomet medžiagą kartais tenka lipdyti taktas po takto, frazė po frazės, kažką pataisant ir vėl iš naujo duodant užklausą. Naudojomės juo kaip įrankiu – jis nebuvo kompozitoriaus pakaitalas. Kartais su tais pačiais nustatymais medžiaga buvo generuojama kelis ar kelias dešimtis kartų, kol siūlomas rezultatas mus tenkindavo.

Rezultatas nebuvo visiškai atsitiktinis – jis rėmėsi prieinama klasikinės muzikos medžiaga, M. K. Čiurlionio vėlyvąja kūryba, apskritai Vakarų Europos muzikine tradicija, tad atsitiktinumas nebuvo visai atsitiktinis. Taip pat svarbu pasakyti, kad, kalbant apie muzikinę formą, muzikinę dramaturgiją, jos yra, visų pirma, žmogaus sprendimas. Dabartiniai algoritmai pagal savo veikimo principus kol kas negali susitvarkyti su stambesnėmis formomis.

M. Natalevičius: Labai gerai, kad Mantautas apie tai užsiminė, nes tai yra dar vienas esminis dalykas. Muzikinės formos, bent jau šis modelis ir kiti man žinomi, negali sugeneruoti. Todėl sprendimą, koks epizodas eina po kurio, kaip vystoma dramaturginė linija, turi padaryti žmogus. Taip pat svarbu užsiminti ir apie dirbtinio intelekto etiką, apie kurią daug diskutuojama. Šiuo atžvilgiu mūsų naudotas modelis yra absoliučiai skaidrus ir teisingas, kadangi jo treniravimui buvo naudota tik ta muzika, kurios autorinės teisės yra naudotinos.

M. Krukauskas: Mūsų naudotas modelis turi aiškų sąrašą kompozitorių ir kūrinių, naudotų modelio treniravimui. Lygiai taip pat aišku, kaip modelis veikia, kokie atviro kodo algoritmai panaudoti, visas kodas yra prieinamas. Tai nėra tas įrankis, kuris kažką „vagia“. Mums buvo labai svarbi naudojamo įrankio etika.

Tačiau noriu pabrėžti, kad tai buvo tik įrankis, todėl „Jūratė“ nėra tik iš formulių ar algoritmų sugeneruota opera. Beje, asmeniškai pastebėjau, kad vokalinėms partijoms koregavimo ranka reikėjo daugiau, siekiant, kad ta kartais keistoka melodija geriau „suliptų“ su tekstu, būtų organiška.

– Arvydai, kreipiuosi į jus. Mykolas ir Mantautas, pasitelkę dirbtinį intelektą, sukūrė operos klavyrą, o tada ši medžiaga atkeliavo pas jus – ėmėtės orkestruotės.

A. Malcys: Buvo įdomu. Rinkdavomės kiekvieną savaitę – Ana, Rokas ir mes trise. Klausydavomės, ką Mantautas atsinešdavo ir iš pradžių išeidavome sunkiomis galvomis. Viską auginome po truputį. Iš pradžių galvojome, kad užteks pusvalandžio, po to viskas išaugo iki valandos, galiausiai – iki pusantros. Man iš esmės jokio skirtumo, ar dirbtinis intelektas, ar Mantautas ir Mykolas parašė – žiūrėjau tempus, ritmą, metrą, kas sugrojama, ką reikia pakeisti. Nesvarbu, muzika tonali ar atonali – svarbu, kad ji jaudintų.

– Kaip jūs įsivaizdavote „Jūratės“ orkestruotę? Kokiomis idėjomis ir įtakomis rėmėtės?

A. Malcys: Esu rengęs daug M. K. Čiurlionio redakcijų ir orkestruočių. Didžiausias projektas turbūt buvo „Pasaulio sutvėrimas“ – rengiau orkestruotę, remdamasis M. K. Čiurlionio epocha. M. K. Čiurlionis labai mėgo Richardą Straussą, buvo girdėjęs Claude`ą Debussy. Šių kompozitorių stilius ir tapo orkestruotės pagrindu.

Kadangi orkestras akompanuoja vokalui, man buvo svarbu, kad būtų ir kažkoks tonas. Parengdavau vertikalę pagal savo logiką, tada Mykolas, pažiūrėjęs, pataisydavo į sekundas. Vėl ištaisydavau, jis vėl kažką kitaip padarydavo. Labai įdomu, kaip skambės galutinis rezultatas. Yra šioje operoje ir labai šiuolaikiškų momentų, net klasterių. Bet vietomis, net juokėmės, ir Dainų šventę primena. M. K. Čiurlionio kūryboje būta ir labai sudėtingų, ir labai paprastų dalykų.

M. Natalevičius: Arvydas teisingai prisiminė, kad diskutavome daug. Tačiau galbūt dar nepaminėjome, kad pradiniame etape gana techniškai pasidalinome funkcijas. Kadangi mudu su Mantautu generavome klavyrą, gavosi taip, kad Mantautas kūrė tas operos vietas, kurios daugiau susijusios su Jūrate, o aš tas, kurios susijusios su Kastyčiu.

Man asmeniškai norėjosi akcentuoti M. K. Čiurlionio muzikos aštrumą, jo vėlyvosios muzikos braižą. Kadangi diskutavome, kaip galėjo vystytis M. K. Čiurlionio kūryba, svarstėme, ir kada jis būtų tą operą užbaigęs. Galbūt 1915 ar 1920 m.? Tokiu atveju jo muzika būtų pakliuvusi į tą modernizmo lauką, kur jau ir Schoenbergo, ir neoklasicizmo įtakos galėjo jį veikti. Mes pabandėme pasvarstyti, kokiu M. K. Čiurlionis būtų galėjęs tapti.

– Koks, jūsų galva, yra šio kūrinio santykis su fikcija ir su dokumentiškumu? Juk kūrybinis procesas įtraukė daug medžiagos apie „Jūratę“, nors ir nėra pačios partitūros. Kaip tą santykį įvardytumėte?

M. Natalevičius: Man labai patinka vėlyviausias M. K. Čiurlionis, tie tarsi pusiau užbaigti jo fortepijoniniai kūriniai. Tad „Jūratė“ virsta tokia fikcija-vizija, nes dokumentiniam mąstymui mums trūksta duomenų apie natas, harmoniją, melodijas – viskas kurta naujai. Išėjo tokia menama, fiktyvi dokumentika. M. K. Čiurlionis galbūt būtų susižavėjęs kai kuriais orkestriniais sprendimais, nes Arvydas kai ką suorkestravo taip, kad primena impresionizmą, C. Debussy.

A. Malcys: Juk tai Jūratė, ji susijusi su jūros peizažu – todėl C. Debussy natūraliai atklysta. Ne dėl to, kad norėjau kurti pagal jį, bet mane įpareigojo jūros peizažas. Beje, pirmame veiksme yra tokia Jūratės daina, ji man labai patiko – iš jos visą simfoniją būtų galima padaryti. Manau, kad ji tokia charakteringa, kad gyvens ir kaip atskiras numeris.

– Aptarėme operos muzikinę logiką, dirbtinio intelekto galimybes ir ribas. O kaip M. K. Čiurlionis? Ar kurdami Jūratę jautėtės jo lydimi?

M. Krukauskas: Su Roko pagalba stengėmės remtis M. K. Čiurlionio idėjomis, kurios įvairiomis formomis mus pasiekė – tiek iš lūpų į lūpas, tiek užrašytos laiškuose, kituose jo raštuose ar paraštėse. Nuo pat pradžių susidėliojome struktūrą, kurią iš laiškų ir eskizų buvo galima atkurti. Stengėmės naudotis visa prieinama informacija, kad galėtume sudėlioti įsivaizduojamos operos metaformą. Kokie numeriai? Kuris po kurio? Kokios galėtų būti nuotaikos?

M. K. Čiurlionio kūryba taip pat nevienalytė, ten yra ir paprastesnių kūrinių, ką jau Arvydas minėjo, ir sudėtingesnių, ten dalykai gretinami labai įdomiai. Iš to ir bandėme sulipdyti čiurlionišką, bet pakankamai kontrastingą kūrinį.

Visgi tai yra 21 a. parašytas kūrinys, kad ir remiantis M. K. Čiurlioniu. Toks, koks yra, jis galėjo būti parašytas tik 21 a. Tai mūsų požiūris, kad ir su pagarba M. K. Čiurlionio idėjoms. Ta pagarba mums visiems buvo labai svarbi, tačiau lygiai tiek pat mums buvo svarbu atliepti ir savo laiką. Gal tai ir gražiausia – mūsų visų trijų bendradarbiavimas, ir bendradarbiavimas per laiko distanciją su M. K. Čiurlioniu.

– Karoli, kokį įspūdį partitūra, sukurta naudojantis dirbtiniu intelektu, paliko tau, kaip interpretuotojui? Galbūt kažką artimo M. K. Čiurlionio simfoninei kūrybai išgirdai?

K. Variakojis: Į M. K. Čiurlionio simfoninę kūrybą „Jūratėje“ nieko panašaus negirdžiu. Sakyčiau, čia daug Strausso, Schoenbergo, Weberno ir lietuvių liaudies dainų motyvų. Kai pasidarėme pirmuosius įrašus, mane apėmė niekada nepatirtas jausmas. Atrodė, kad viskas yra tarsi ne iki galo išvystyta, fragmentiška, tarsi mintis vis prasideda ir nutrūksta. Kažkas pradeda vystytis ir vėl dingsta.

Lūžis įvyko, kuomet A. Malcys parengė orkestruotę, repeticijų metu aš dar ją „perkračiau“ – peržiūrėjome štrichus, tempus, ligatūras. Darėme darbinius įrašus su solistais, pritraukėme viską prie kiek labiau žmogui būdingos organikos. Orkestrinėse partijose ieškojome, kad tas neišbaigtumas taptų tam tikra trūkinėjančia organika, o vokalinės partijos artimos M. K. Čiurlionio chorinei kūrybai. Negaliu pasakyti, kad interpretacijos raktą jau radau, tačiau judame į priekį.

Šio proceso metu supratau, kad dirbtinis intelektas vis dar nesugeba įjungti atlikėjiško momento – žmogiškų įgūdžių, kurie formavosi šimtus metų. Turėjome kompiuterinį mąstymą paversti mintimi. Apskritai operoje yra labai įdomių vietų, skambančių į nieką nepanašiai. Kai kur gali priminti Hanso Abrahamseno kūrybą, kai muzika tarsi „pakimba“ aukštame registre – toks skambantis „šaltis“.

Tačiau didžioji dalis artima ekspresionizmui, 19 a. pab. – 20 a. pr. muzikai, kuri kartais transformuojasi į 21 a., ar feldmaniškas laiko salas. Taip pat svarbu pastebėti, kad „Jūratės“ pagrindas – fortepijoninė, o ne orkestrinė M. K. Čiurlionio kūryba. Fortepijoninė kūryba, mąstyta per orkestrą. Kaip Messiaenas į orkestrą žvelgė tarsi į vargonus, taip čia galima būtų pasakyti, kad skambės orkestras, mąstomas kaip fortepijoninė kūryba.

– Paminėjai nemažai iššūkių, dirbant su „Jūratės“ partitūra. Nepaisant jų, kas visame procese tau, kaip kūrėjui, buvo įdomiausia?

K. Variakojis: Neturiu labai daug patirties su sceniniais žanrais, o šis pastatymas visgi sceninis, todėl man labai įdomus bus galutinis rezultatas. Iš to, ką pasakoja kūrybinė komanda, turėtų būti įspūdinga. Manau, visiems elementams susijungus, tai pakeis ir „Jūratės“ muzikos suvokimą.

– Juliau, kas buvo žinoma apie Sofijos „Jūratei“ rengtą libretą? Kiek jūs tuo rėmėtės?

J. Keleras: Apie Sofijos rengtą libretą žinoma nedaug – išliko tik fragmentinės užuominos ir liudijimai apie sumanymą kurti tekstą. Atrodo, autorė po vyro mirties rankraštį sunaikino. Todėl „Jūratės“ tekstas buvo rašomas iš esmės beveik nuo nulio, išlaikant legendos siužetinį karkasą (pagal Liudviko Adomo Jucevičiaus užrašytą legendą) ir M. K. Čiurlionio laikmečio atmosferą. Kitaip tariant, tai nebuvo atkūrimas, bet labiau kūrybinis dialogas su istoriniu sumanymu.

– Šios „Jūratės“ kontekste neeilinė situacija ta, jog muzika kurta, pasitelkus dirbtinį intelektą, kuris vis vien veikia kitaip nei žmogaus protas. Nepaisant to, kad dirbtinis intelektas buvo tik įrankis, kurį valdė žmonės. Kaip galėtumėte pristatyti teksto ir muzikos dinamiką „Jūratės“ kontekste?

J. Keleras: Užmojis buvo įdomus, neatsitiktinis, ambicingas. Muzika gimė pasitelkus dirbtinį intelektą – technologiją, negalinčią atkartoti žmogiškos intuicijos, bet gebančią pasiūlyti netikėtą struktūrą, garsų junginius, kurių žmogus, tikėtina, pats nesukurtų. Libreto tekstas, kaip ir M. K. Čiurlionio svajonės sukurti tautinę operą įvaizdis, čia veikė kaip įkvėpimo šaltinis, o žmonės, valdę dirbtinio intelekto įrankį, formavo muzikinę medžiagą, emocinei žodžio logikai suteikdami prasminį stuburą

– Kokią vietą šiame kūrinyje turi svajonės, neišsipildymo, praradimo motyvai?

J. Keleras: Šie motyvai yra viso kūrinio šerdis. Jūratė – svajonės įsikūnijimas, bet jos meilė Kastyčiui iš pat pradžių pasmerkta neišsipildymui. Praradimo patirtis čia neišvengiama: sugriūva rūmai, išyra iliuzijos, tačiau kartu atsiveria platesnis vilties horizontas, kad meilės mitas amžinas.

– „Jūratė“ – kūrinys, atsidūręs tarp praeities ir šiuolaikybės. Arčiau kurios šio spektro pusės atsiduria ši opera?

J. Keleras: Ši opera, viena vertus, remiasi lietuvių tautosaka, 19–20 a. pradžios romantiniu paveldu, kita vertus – čia pasitelkiamos šiuolaikinės priemonės (dirbtinis intelektas muzikoje, fragmentiška dramaturgija). Drįsčiau sakyti, kad „Jūratė“ linksta į šiuolaikybės pusę, neatsisakydama mito sakralumo ir archajiškumo.

– Lauryna, neabejoju, kad, ruošiantis premjerai, teko ir pačiai pasigilinti į M. K. Čiurlionio tekstus, taip pat jųdviejų su Sofija planuotos operos istoriją. Kas joje tave labiausiai patraukė, sudomino?

L. Bendžiūnaitė: „Jūratė“ turėjo būti dar vienas jų kūdikis. Tai Konstantino ir Sofijos meilės liudijimas ir tos meilės lemties pranašystė…

Augau Nidoje, milžinės Neringos supiltoje smėlio juostoje, Jūratės gintaro ašaras mes rinkdavome kiekvieną pavasarį pajūryje, bijojome žalčio marškiniuose. Visa aplink buvo gyva, galinga ir pripildyta stebuklais. Labiausiai jaudina tai, kad mes po tiek laiko, po to, kai jie svajojo, šnabždėjo vienas kitam būsimos operos paslaptis, vėl atverčiam istorijos lapus, įkvepiam gyvybę ir perleidžiam fantazijos laivę. Jaudina tai, kad jų meilė nemari ir jos kažkokiu būdu pasidarė dar daugiau…

– Kokia bus tavo Jūratė?

L. Bendžiūnaitė: Ji vis dar gimsta, atranda savo formas ir ribas, gal taip ir bus, o gal kaip tik taip ir reikia…

– Muzika šiai operai buvo kurta, pasitelkus dirbtinį intelektą. Kaip iš savo – atlikėjos – perspektyvos galėtumei šią muziką charakterizuoti? Galbūt joje yra „mašiniškumo“? Kiek garsiai šioje muzikoje girdėti pats M. K. Čiurlionis?

L. Bendžiūnaitė: Bet kokiam atskirai paimtam kūriniui atlikėjas turi įkvėpti gyvybę, šis ne išimtis. Tai, kad dirbtinis intelektas yra kūrybinės grupės dalis, man nekelia nuostabos, tiesą pasakius, tai logiškas ir šiandienos pasauliui aktualus atributas. Jūratės vokalinė partija yra parašyta man, kompozitoriai atidžiai įsiklausė į norus ir pageidavimus, reagavo į mano siūlymus ir pastabas. Reta, kai solistas gali taip stipriai dalyvauti savo partijos kūrimo procese, man tai yra didelė garbė ir visiškas malonumas.

– Gintare, kiek M. K. Čiurlionio tekstuose yra išlikę informacijos apie tai, kaip M. K. Čiurlionis ir Sofija įsivaizdavo operos pastatymą?

G. Radvilavičiūtė: Konstantinas ir Sofija nemažai laiškuose kalba apie kuriamą operą „Jūratė“, akimirkomis tarsi tapatinasi su tuo kūriniu, vadina vienas kitą Jūrate, neturtingu žveju ir panašiai. Labai gražiai aprašyta, kokia turėtų būti pradžia – rūškana, beveik niūri įžanga turi būti atliekama tamsioje salėje. Tos įžangos antroje pusėje pakyla uždanga ir beveik nieko nematyti. Pamažu ryškėja šviesiausių aksesuarų kontūrai, pirmiausia – didelė fantastinė jūrų žvaigždė, keisti augalai, gintaro rūmai... Laiškuose pilna nuotrupų...

– Nuo ko pradėjote vystyti savo režisūrinę viziją?

G. Radvilavičiūtė: Nuo M. K. Čiurlionio laiškų Sofijai skaitymo... Laiškas – tai kelionė vienas pas kitą. Tai kelias tarp žmonių, kuris parodo neišnykstantį, neišnaikinamą ryšį. Tai vaikščiojimai, sustojimai, prisilietimai, apsikabinimai ir daug daug daugiau. Kiek ten prasmių, jausmų... Tai tikriausiai intymiausias prisilietimas prie tarp dviejų žmonių gimusio ryšio.

Jūratės istorija persipynusi su jų asmeniniu gyvenimu. Šiuo kūrybiniu procesu norėjosi tarsi veidrodyje žvilgtelėti į anų laikų idėjų pasaulyje sklandantį paveikslą, kuris taip ir liko sklandyti. Norėjosi ne sukurti įsivaizduojamą Čiurlionio operą „Jūratė“, bet pabandyti iš laiškų, prisiminimų, nuotrupų pafantazuoti, kaip galėjo atrodyti kuriama Kostuko ir Sofijos „Jūratė“.

M. K. Čiurlionis buvo kūrybingas unikalia vaizduote ir fantazija gamtos apdovanotas menininkas, prie jo asmenybės, kūrybos prisiliesti nedrąsu... Jis tikrai gyveno kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame viešpatauja meilė ir bičiulystė ir dar kažkas svarbaus, be ko negalima gyventi. Šiuo kūrybiniu procesu norėjosi pabandyti pažvelgti, pafantazuoti, persikelti laiku atgal ir prisiliesti prie šios istorijos.

Du žmonės gyveno idėjų pasaulyje, nieko neturėdami. Kaip dabar neprarasti idėjos, viską turint? Ar dviejų žmonių meilės istorija vis dar vertybė? Ar meilė yra amžina? Čia tikrai jungiasi paralelės tarp Jūratės, Kastyčio ir dviejų tik pradedančių gyvenimą žmonių – Sofijos ir Kostuko gyvenimų.

„<...> nes mes nors ir numirsime, suvargus mūsų kūnui, – susitiksime kituose kraštuose, ir taip visada Tu ir Aš, nes mes esame Amžinybė ir Begalybė. Atsimeni? Tai buvo labai seniai ir tikriausiai, ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpsta ir prisimint reikia ypatingų akimirkų... Taip, aš esu perpildytas Tavo šios dienos laišku ir „Jūrate“ visam gyvenimui – ir tiek jaučiu energijos ir tikėjimo savimi, kad įveiksiu uždavinį, jog net drįstu rašyti Tau apie tai“, – iš M. K. Čiurlionio laiškų Sofijai.

– Operos režisieriai dažnai sako, jog darbas su opera nuo darbo su dramos teatro kūriniais skiriasi tuo, kad reikia režisuoti muziką. Kaip jūs apibūdintumėte savo patirtį? Kokią įtaką jūsų darbui turėjo faktas, kad muzika kurta, pasitelkus dirbtinį intelektą?

G. Radvilavičiūtė: Dirbtinis intelektas buvo tik įrankis pafantazuoti, kokia tai galėjo būti opera. Džiaugiuosi, kad už viso to stovi trys kompozitoriai, taip pat R. Zubovas, Ana Ablamonova, kurie kruopščiai atrinkinėjo, dėliojo, kūrė kartu... Su visa didžiausia pagarba šiam įdomiam, giliam kūrėjui. Darbas su muzika priverčia įsiklausyti, ją išgirsti. Tai ji režisuoja.

O gyvai atliekama muzika… tai galimybė pamatyti milžinišką, sudėtingą organizmą, kuris kvėpuoja. Pamatyti, kaip kuriama muzika, kaip pirmą kartą atliekama gyvai, kaip susijungia, auga, keičiasi, apauga garsais, žodžiais, prasmėmis. Kaip pamažu ji ima tave persekioti, tiesiog pasiveja stotelėje po repeticijos, skamba galvoje užmiegant.

Muzika persmelkia tave visą. Ji veda. Lėlių teatre muzika taip pat labai svarbi. Ji kuria atmosferą, nuotaiką, diktuoja lėlei judesį. Tai gal man procesas panašus, tik nuostabu girdėti gyvai atliekamą muziką. Orkestas, solistai, choras… Gyva muzika vienas stipriausių ir paveikiausių menų. Esu dėkinga „Operomanijai“.

Kalbėjosi Rasa Murauskaitė-Juškienė

Šaltinis: lrt.lt.

Naujienos

Čiurlionio gimtadienį kultūros bendruomenė kviečiama švęsti kuriant naują tradiciją – Kultūros dieną

Kitos naujienos

Neišsipildžiusi Čiurlionio ir Sofijos svajonė: „Jūratės“ vizijos

LMTA – mokslinis kongresas, skirtas M. K. Čiurlionio meno tyrimams

Baku skambėjo Lietuvos ir Azerbaidžano didžiųjų kompozitorių kūriniai

„Čiurlionis. Garsas ir vizija“ Prahoje žiūrovus pakvietė klausytis, stebėti ir suvokti MKČ kūrybą giliau

M. K. Čiurlionio jubiliejus atšvęstas ir kompozitoriaus Alma Mater Varšuvoje

Čekijos muzikos muziejuje skambėjo M. K. Čiurlionio muzika ir publikai dalyvaujant gimė tapybos darbai